|
Jėzaus
laiškas
(laiškas
keliaujantis el-paštu) Kaip jūs visi jau žinote,
artinasi mano gimtadienis. Kiekvienais metais mano
garbei surengiama didžiulė šventė, tad manau, kad ir
šiais metais ši šventė dar sykį įvyks.Šiuo
laikotarpiu visi skuba pirkti, ieško dovanų, mirga
daugybė reklamų televizijoje, radijuje bei
laikraščiuose - visa tai palaipsniui vis garsiau
skelbia, jog mano gimtadienis artinasi. Iš tikrųjų
gera žinoti, kad bent kartą metuose kai kurie žmonės
galvoja apie mane. Tačiau pastebiu ir kita dalyką:
jei pradžioje žmonės, atrodo, suprato ir, regis,
dėkojo už visa, ką jiems padariau, tai laikui bėgant
jie, rodos, vis sunkiau beatsimena šios šventės
priežastį.
Šeimos ir draugai susiburia
maloniai praleisti laiką, bet jau ne visada žino
šios šventės prasmę. Atsimenu, kaip praeitais metais
mano garbei buvo suruošta didžiulė puota. Valgomojo
stalas buvo nukrautas skaniausiais patiekalais,
pyragais, vaisiais ir saldumynais. Kambaryje buvo
nuostabios dekoracijos ir gausybė ypatingai
supakuotų puikių dovanų. Bet žinote, ką? Aš nebuvau
pakviestas... Teoriškai buvau garbės svečias, bet
niekas manęs neatsiminė ir niekas neatsiuntė
kvietimo.
Šventė buvo mano garbei, bet kai
ta didinga diena atėjo, mane paliko lauke ir prieš
pat nosį užtrenkė duris... O aš vis tik norėjau būti
kartu su visais ir pasidalinti vaišėmis. Iš tikrųjų,
visa tai manęs jau nebestebina, nes jau keletą metų
prieš mane užsitrenkia visos durys. Kadangi nebuvau
pakviestas, nusprendžiau prisijungti prie
švenčiančiųjų tyliai, kad niekas manęs ir
nepastebėtų. Įsitaisiau kamputyje ir stebėjau. Visi
gėrė, valgė, krėtė kvailystes ir juokėsi iš visko.
Praėjo nemažai laiko. Galiausiai atėjo tas storas
žmogelis su balta barzda ir ilgu raudonu drabužiu.
Jis nesustodamas juokėsi: "Cha cha cha!", po to
atsisėdo į krėslą, o visi vaikai bėgo prie jo
ir šaukė: "Kalėdų senelis! Kalėdų senelis!", tarsi
šventė būtų buvusi jo garbei.
Vidurnaktį visi pradėjo sveikinti vienas kitą ir
glėbesčiuotis. Plačiai ištiesiau savo rankas ir
laukiau, kada kas nors ateis manęs apkabinti. Ir...
žinote, ką... niekas pas mane neatėjo. Staiga jie
visi ėmė keistis dovanomis ir su didžiausiu įkarščiu
vieną po kitos jas išvynioti. Kai viskas jau buvo
išpakuota, pažvelgiau, ar neliko netyčia vienos
dovanėlės ir man... Ką jūs jaustumėte, jei jūsų
gimimo dieną visi keistųsi dovanomis, o jūs
negautumėte nė vienos? Galiausiai supratau, kad
šiame vakarėlyje nebuvau nei laukiamas, nei
trokštamas ir tyliai išėjau. Kiekvienais metais tai
vis labiau pasireiškia. Žmonės atsimena tik tai, ką
geria ir valgo, kokias dovanas gavo, o apie mane jau
nebegalvoja niekas. Norėčiau, kad per šių metų
Kalėdų šventes leistumėte man ateiti į jūsų
gyvenimus. Norėčiau tikėtis, kad prisiminsite, jog
daugiau kaip prieš 2000 metų aš atėjau į pasaulį,
kad už jus atiduočiau savo gyvybę ir galutinai jus
išgelbėčiau.
Šiandien aš tetrokštu vieno: kad
jūs VISA ŠIRDIMI tuo tikėtumėte. Kadangi daugelis
nepasikvietė manęs į šventę praeitais metais, šį
kartą pats surengsiu savo šventę ir tikiuosi, kad
jūs gausiai prie manęs
prisijungsite. Teigiamo atsakymo į mano kvietimą
vardan paskleiskite šią žinią kuo plačiau - visiems
žmonėms, kuriuos pažįstate. Visą amžinybę būsiu jums
už tai dėkingas.
Labai stipriai jus myliu ir
bučiuoju - Jėzus.. |
