Skaitinys iš Anthony de Mello meditacijų „Šaltiniai“

Pakeliu akis ir matau danguje spindinčią aušrinę.
Ir pagalvoju: ką ji mato žvelgdama žemyn į mane,
mano aplinką, į manąjį žemės kampelį.

Įsivaizduoju, ką ji turėjo matyti
prieš tūkstantį metų,
prieš penkis tūkstančius metų,
prieš šimtą tūkstančių metų...

Ir klausiu, ką ši rytmečio aušrinė matys
už tūkstančio metų,
už penkių tūkstančių metų,      
už šimto tūkstančių metų,
kurie praeis nuo šios akimirkos,
nuo šios valandos.

Mintimis peržvelgiu įvairius savo gyvenimo laikotarpius:
kūdikystę, vaikystę, jaunystę, subrendimą, ir viduramžį...

Ir matau, kad

kiekviename savo gyvenimo laikotarpyje
ieškojau to, kas man atrodė neapsakomai svarbu;
eškojau dalykų, kurie man kėlė didžiulį rūpestį,
dalykų, prie kurių aš labai prisirišau ir
kurių negalėjau atsisakyti,
be kurių, atrodė, neįmanoma gyventi.

Kai žvelgiu į praeitį šios dienos žvilgiu, užklausiu savęs:
kiek iš tų svajonių, troškimų ir baimingų rūpesčių
dar tebėra svarbūs mano gyvenime?

Tada pasižiūrau į šios dienos savo problemas:
šios dienos rūpesčius ir skausmą, ir kiekvieną
skaičiuodamas, tariu:
„Ir šitai praeis“.

Mąstau apie savo prisirišimą prie įvairių dalykų,
Ir tada suprantu, kad tikrai ateis diena, kai aš visa
tai matysiu kitoje šviesoje.
Ir todėl kiekvienam iš jų sakau:
„Ir šitai praeis“.

Suskaičiuoju ir surenku viską, kas mane baugina,
ir tada tariu:
„Ir šitai praeis“.

Ir tada išeinu pasitikti naujos dienos.
Drąsiai ir su užsidegimu pasineriu naujon
gyvenimo dramon, pasineriu pilnai ir absoliučiai.

Pasineriu,
bet niekad neskęstu.