Pamąstymai apie maldą
kun. Gediminas Kijauskas

Malda kaip Dievo dovana

• Malda man yra širdies polėkis, tiesus žvilgsnis į dangų, dėkingumo ir meilės šauksmas tiek išmėginimų, tiek džiaugsmų patiriant. (Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė) (KBK 2558). "Malda yra sielos pakėlimas į Dievą arba prašymas iš Dievo tinkamų gėrybių" (šv. Jonas Damaskietis).

• Iš kur mes kalbame melsdamiesi? Iš savojo išdidumo ir savivalės aukštybių ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies "gelmių" (Ps 1ao:1)? Kas save žemina, bus išaukštintas (Lk 18:9-14). Nusižeminimas yra maldos pamatas. "Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti" (Rom 8:26). Norint gauti maldos dovaną, reikia būti nusižeminusiam. Prieš Dievą žmogus yra elgeta (Šv. Augustinas). (KBK 2559)

• "Jei tu pažintum Dievo dovaną!" (Jn 4:10) Maldos stebuklas pasirodo kaip tik ten, prie šulinių, kur ateiname ieškoti vandens: ten Kristus pasitinka kiekvieną žmogų; Jis pirmas ieško mūsų ir paprašo: "Duok man gerti“ (Jn 4:7). Jėzus yra ištroškęs, Jo prašymas kyla iš trokštančio mūsų Dievo gelmių. Ar mes tai žinome, ar ne, bet maldoje susiduria ir Dievo, ir mūsų troškulys. Dievas trokšta, kad mes Jo trokštume (Šv. Augustinas). (KBK 2560)

• "Rasi pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų gyvojo vandens davęs!" (Jn 4:10) Mūsų prašomoji malda neįtikimai tampa atsaku: į gyvojo Dievo skundą: "Mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė sau cisternas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens" (Jer 2:13); tikėjimo atsaku į nepelnytą išganymo pažadą, meilės atsaku į vienatinio Sūnaus troškulį. (KBK 2561)

Malda kaip sandora

• Iš kur kyla žmogaus malda? Kad ir kokie būtų maldos žodžiai ar gestai, visada meldžiasi visas žmogus. Bet Šventasis Raštas, nusakydamas vietą, iš kurios veržiasi malda, kartais mini sielą arba dvasią, o dažniausiai (daugiau negu tūkstantį kartų) – širdį. Meldžiasi širdis. Jei širdis toli nuo Dievo, malda lieka tuščia. (KBK 2562)

• Širdis yra buveinė, kurioje esu, kurioje gyvenu (semitų ar biblinėje kalboje: į kurią "nužengiu"). Ji yra mūsų slaptasis centras, nesuvokiamas nei mūsų protui, nei kitiems žmonėms; vien tik Dievo Dvasia gali ją ištirti ir pažinti. Tai vieta, kurioje atgimsta mūsų giliausių vidinių siekių diktuojami sprendimai; tiesos vieta, kurioje pasirenkame gyvenimą ar mirtį; susitikimų vieta, kadangi, būdami Dievo paveikslas, gyvename ne be santykio su Juo: širdis yra sandoros vieta. (KBK 2563)

Malda kaip bendrystė

• Naujojoje Sandoroje malda yra gyvas Dievo vaikų ryšys su be galo geru jų Tėvu, su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir su Šventąja Dvasia... Tad maldos gyvenimas yra nuolatinis buvimas Triskart Švento Dievo akivaizdoje ir bendravimas su Juo. Ta gyvenimo bendrystė yra visuomet galima, nes Krikštu mes tapome viena su Kristumi (Plg. Rom 6:5). Būdama bendrystėje su Kristumi ir Maldos stebuklas pasirodo kaip tik ten, prie šulinių, kur ateiname ieškoti vandens: ten Kristus pasitinka kiekvieną žmogų; Jis pirmas ieško mūsų ir paprašo: "Duok man gerti" (1,1 4:7). plisdama Jo kūne – Bažnyčioje, malda tampa krikščioniška. Ji apima visa, kaip ir Kristaus meilė (Plg. Ef 3:18-21). (KBK 2565)

• Naujajame Testamente tobulas maldos pavyzdys yra Jėzaus, Dievo Sūnaus, malda. Dažniausiai nuošalume, slaptoje besimeldžiančio Jėzaus malda išreiškia meilės kupiną atsidavimą Tėvo valiai iki pat Kryžiaus ir visišką pasitikėjimą, jog bus išklausytas. (KBK 2620)

• Kaip Mokytojas, Jėzus moko savo mokinius melstis tyra širdimi, su gyvu ir ištvermingu tikėjimu, su vaiko drąsa. Jis ragina juos budėti, o savo prašymus Dievui siųsti Jo vardu. Jėzus Kristus pats išklauso Jam siunčiamas maldas. (KBK 2621)

Maldų formos Šventraštyje

• Šventoji Dvasia, kuri moko Bažnyčią ir jai primena visa, ką Jėzus buvo pasakęs, rengia ją ir maldos gyvenimui; Ji įkvepia vis naujas maldas, išliekant pastovioms jų formoms: laiminimui, prašymui, užtarimui, dėkojimui ir šlovinimui.

• Kadangi Dievas laimina, tai ir žmogaus širdis gali šlovinti Tą, kuris yra visokio laiminimo šaltinis.

• Prašymo maldoje prašome atleidimo, ieškome Dievo karalystės, o taip pat meldžiamės dėl kiekvieno teisaus reikalo.

• Užtarimo maldoje ko nors prašome kitiems. Šiai maldai nėra ribų, ji apima net priešus.

• Kiekvienas džiaugsmas ir kiekvienas sielvartas, kiekvienas įvykis ir kiekvienas reikalas gali būti dingstis [proga] dėkojimui, kuris, sujungtas su Kristaus dėkojimu, turi užpildyti visą gyvenimą: "Už viską dėkokite" (1 Tes 5:18).

• Visiškai nesavanaudiška šlovinimo malda kyla į Dievą; ji šlovina Jį dėl Jo paties, Jį garbina ne dėl to, ką Jis daro, bet dėl to, kad JIS YRA. (KBK 264449)

Iš „Patarimai Skaučių vadovėms“
kun. Gediminas Kijauskas
1997 m.

Atsisiųskite šią byla Word formatu.
Atsisiųstike šią bylą .pdf formatu

Į pradinį puslapį                                                                 Į turinį